Medus ir jo rūšys

Medus - vienas natūraliausių maisto produktų, kurio sudėtis per tūkstančius metų praktiškai nepakito. Jame gausu vitaminų ir mineralų - vitamino B6, kalcio, vario, geležies, magnio, niacino, pantoteno rūgšties, fosforo, kalio, riboflavino, natrio, tiamino ir cinko. Dėka aminorūgščių gausos, medus turi didelę įtaką medžiagų apykaitai. Jis - ir natūralus antibiotikas, kuris puikiai susidoroja su įvairiomis ligų bakterijomis
Medus yra sudėtingas produktas. Jame surasta apie 300 įvairių medžiagų ir elementų. Medaus pagrindą sudaro vanduo - 16-21 proc. ir  80 proc. įvairos sausos medžiagos. Daugiausia medus turi angliavandenių, kurių didžiają dalį sudaro lengvai pasisavinama gliukozė apie 34 proc. ir fruktozė apie 40 proc. Gliukozė iš virškinamojo trakto patenka tiesiai į kraują, o fruktozė virsta gliukoze. Šie angliavandeniai, patekę į žmogaus organizmo audinius, tampa pagrindiniu energijos šaltiniu.
Meduje gliukozės ir fruktozės kiekis priklauso nuo to, iš kokių augalų surinktas medus.
Subrendusio medaus cheminė sudėtis iš skirtingų vietovių ir įvairių augalų būna nevienoda. Renkantis medų, pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į jo rūšį. Dažniausiai pasitaikančios medaus rūšys Lietuvoje:
Liepų medus - vienas iš geriausių, kuris yra skaidrus, bespalvis arba gelsvai žalsvas, truputį aitroko skonio su liepų kvapu. Susikristalizavęs būna kietas ir įgauna gelsvą spalvą. Juo dažniausiai gydomos peršalimo ligos (sloga, angina, faringitas, laringitas, bronchitas).
Rapsų medus - baltas arba šviesiai gelsvas, aromatas vos jaučiamas, greitai kristalizuojasi smulkiais kristalais. Vartojamas padidintam skrandžio sulčių rūgštingumui mažinti, kepenų ligoms gydyti.
Kiaulpienių medus - aukso spalvos, kartoko skonio, labai kvapnus. Rekomenduojamas nuo skausmo, kvėpavimo takų uždegimo, padidintam skrandžio sulčių rūgštingumui mažinti.
Grikių medus - tamsus, rausvas arba beveik rudas, aštraus skonio bei kvapo, turi daugiau geležies bei baltymų. Susikristalizavęs būna minkštas. Grikių medus ypač naudingas turintiems širdies, kraujagyslių ligų (aterosklerozė), mažakraujystę, kraujotakos ar virškinimo sutrikimų. Grikių medų pravartu valgyti po kaulų lūžių: nustatyta, kad jis skatina kaulų audinių regeneraciją.
Dobilų medus - šviesiai geltonas, aromatas vos jaučiamas, švelnaus malonaus skonio. Susikristalizuoja smulkiomis kruopelėmis ir įgauna beveik baltą spalvą. Vartojamas kaip dietinis produktas.
Viržių medus - raudonai rudas, turi viržių kvapą, aštrus, kartokas. Skonio atžvilgiu primena grikių medų. Turi daug mineralinių medžiagų, ilgai nesikristalizuoja. Vartojamas inkstų, šlapimo pūslės, prostatos ligoms gydyti.
Pievų medus - geltonas arba gelsvai rusvos spalvos, malonaus skonio, surinktas iš daugelio augalų žiedų. Jame yra daug aromatinių medžiagų, nemažai B grupės ir C vitaminų. Jis vertingas nusilpusiems ir peršalimo ligoms gydyti.
Lipčiaus medus - tirštokas, tamsus, aštraus skonio, surinktas iš amarų išskyrų. Jame daugiau dekstrinų, mineralinių medžiagų, sacharozės. Ypač daug lipčiuje yra šarminių metalų - kalio ir natrio druskų. Dažniausiai šis medus ilgai nesikristalizuoja.
Tačiau nereikia pamiršti ir to, kad medus gali būti labai stiprus alergenas, todėl prieš vartojant medų pirmiausiai vertėtų pasitarti su gydytoju.
Svarbu atsiminti, kad gydymo ir profilaktikos tikslams reikia vartoti tik kokybišką ir gerai išlaikytą medų. Jis turi būti reikiamos konsistencijos, gero skonio ir kvapo, be pašalinių kvapų. Medų reikia laikyti hermetiškai uždarytame inde sausoje, tamsioje ir vėsioje patalpoje. Nereikėtų baimintis, jei medus kristalizuojasi, susicukruoja. Tai tik parodo, kad tai natūralus nekaitintas medus. Nepatartina medaus tirpinti vandens vonelėje ar ant ugnies, nes kaitinamas medus praranda visus vitaminus.
Nors medus ir saldesnis už cukrų, tačiau yra ne toks kaloringas - 100 g medaus turi 300 kalorijų. Tyrimais nustatyta, kad  šaukštelis medaus per pusryčius padeda jaustis sotesniais ir laimingesniais.